Antanas A. Jonynas: meilė yra viena iš trijų amžinųjų poezijos temų, kurių niekuo nepakeisi

jonynas3

Poetas Antanas A. Jonynas įsitikinęs, kad poezija jokiais laikais negali gyvuoti be trijų svarbiausių dalykų – meilės, mirties ir vyno. Atgimę eilėse, jie iš eilėraščio tarsi išbraukia laiko sąvoką, – žmogaus egzistencijos temai metai neegzistuoja.

Rudenį poeto kūrybos gerbėjai pasitiks naujų eilėraščių rinkinį. Keletas iš jų nuskambės ir šį savaitgalį Anykščiuose vyksiančiame kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“.

Poetą Antaną A. Jonyną kalbina žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Daugybę metų rašote poeziją, ar jau galite pasakyti, kad žinote, kaip parašyti gerą eilėraštį?

– Iš vienos pusės lyg ir žinau, iš kitos – nežinau. Eilėraštis arba pavyksta, arba nepavyksta. Arba atsiranda, arba neatsiranda. Nežinau, kaip rašo kiti, yra poetų, kurie eilėraštį išnešioja, jis gimsta galvoje, telieka užrašyti. Aš savos metodologijos neturiu, niekada nežinau, ką parašysiu. Pirmas impulsas, ir jautiesi tarsi pradėjęs kelionę – arba atrasi kažką joje, arba neatrasi, arba pasirašys eilėraštis, arba neįvyks. Be kita ko, eilėraščio rašymas ir amatas, kaip ir daugelis kitų, jo galima mokytis ir išmokti. Yra tam tikros taisyklės, kaip sukurti tekstą, mokėdamas jį gali sudėlioti bet kada. Tik kyla klausimas, kiek toks tekstas vertas? Jei jis kažką išklibins, užkabins svarbaus, esminio, vadinasi, pavyko. Bet taip ne visada nutinka… Pasaulyje prirašyta begalybė tekstų, visada verta pagalvoti, ar tikrai reikia juos dauginti. Man su kaupu, jei pavyksta parašyti penkis eilėraščius per metus.

– O kokią prasmę poezijoje randate?

– Sunku atsakyti į tokį klausimą. Kokia prasmė sukalti stalą? Poezija yra pasauliui reikalingas daiktas, jei kalbėsime abstrakčiai. O dėl konkretaus teksto niekad nesi tikras, – tiesiog stengiesi sukurti kažką gražaus, kas paliestų bent jau vieno skaitytojo sielą. Štai ir visa prasmė. Tiesą sakant, šiame pasaulyje viskas yra prasminga ir beprasmiška vienu metu.

– Gražu – irgi subjektyvi sąvoka…

– Grožis turi savo dėsnius, laikui bėgant jie, žinoma, kinta. Kiekviena epocha turi savą grožio supratimą, bet egzistuoja ir tam tikri bendri dalykai, pavyzdžiui – harmonija, proporcijos. Bjaurus daiktas ir yra bjaurus daiktas. Negražiai padarytas, jis negali būti gražus. O štai, gerai padarytas, bus gražus visada. Tai galioja ir eilėraščiams.

Kai kada atrodo, kad šio pasaulio lėkime mes nebesugebame pamatyti grožio. Arba numojame į jį ranka, manydami, kad banalybėms nebeturime laiko. Meilė – banalu, širdingi žodžiai – banalu, saulėlydžiai – banalu…

Banalių dalykų nėra, banalumas gali rastis kontekstuose ir formoje, – kaip išreikši tai, ką matai, jauti, kaip pateiksi. Visa poezija yra apie meilę. Nebūtinai apie asmens asmeniui – apie meilę apskritai, be meilės poezija sunkiai alsuoja. Meilė yra oras, kuriuo alsuoja poezija. Meilė yra viena iš trijų amžinųjų poezijos temų, kurių niekuo nepakeisi.

jonynas2

– Kokios kitos dvi?

Dabar jau nepamenu, kas pasakė, kad yra trys amžinos poezijos temos: meilė, mirtis ir vynas. Gal kažkam tai pasirodys tik kalambūras, juk poezija, žinoma, gali kalbėti ir socialinėmis, ir politinėmis temomis, tačiau ir tada joje turi rastis amžinosios ir kartu individualios žmogaus laikinumo, meilės temos. Antraip skaitytojo širdies tai nelabai palies.

– Ar jus kada žavėjo deklaratyvioji poezija?

– Nesakyčiau. Nors sunku pasakyti, kada deklaratyvioji poezija tampa nebedeklaratyvia. Sueiliuoti šūkį – vienas dalykas, bet visai kitas perleisti jį per asmenines patirtis. Žiūrėk, išeina koks itin autentiškas daiktas.

– Kas iš trijų amžinųjų poezijos variklių jums padeda rašyti?

– Visi trys. Ir visi – viename. Nebūtina suprasti mirtį kaip baigtinį gyvenimo faktą, mes ją nuolat nešiojamės savo laikinume, ji egzistuoja lygiagrečiai su meile. Negali mirties nei mylėti, nei nekęsti, ji tiesiog egzistuoja. O vyno irgi nebūtina tiesiogiai suprasti, svaigina paties buvimo pojūtis.

– Geriau pakalbėkime apie meilę. Ar įsimylėjimo būsena jums padėdavo ir padeda rašyti eilėraščius?

– Kai esi įsimylėjęs, buvimo pojūtis tampa aštresnis. Kai esi pilnas apsvaigimo, norisi jį išreikšti, potyriai ir jausmai atrodo poetiški. Tačiau eilėraščiai – ne jausmai, eilėraščiais vėliau sugrįžta išgyventų jausmų patirtys.

jonynas3

– Jei dabar mus girdėtų šešiolikmečiai, jie tik numotų ranka – žili plaukai, kokia meilė, apie ką jūs kalbate…

– Kai tau šešiolika, net ir dešimčia metų vyresnis atrodo senas. Suvokiam tiek, kiek leidžia mūsų patirtis. Mano pranašumas toks, kad aš jau buvau aštuoniolikos, o jis mano amžiaus dar nėra buvęs. Kita vertus, su amžiumi apimantis nuovargis ir skepsis nužudo daug gerų dalykų. Jauno žmogaus pagavos jautresnės, o poezijai tai tinka. Kartais atrodo, kad jau viską esi matęs, viską patyręs ir viskas nebeįdomu. Laimė, tik kartais, iki kito karto.

Nors patirtis poezijai taip pat prideda spalvų. Rudeniop turi pasirodyti naujas mano poezijos rinkinys. Man regis, kiek kitoks, jame gal daugiau atsainokos ironijos ir skepsio. Nesišaipant, greičiau – susitaikant.

– Išduokite, ar moteris šiais laikais vis dar galima sužavėti poezija?

– Ir moteris, ir vyrus galima. Yra žmonių, kuriems poezija iš principo neįdomu, bet ir tų požiūrį, manau, geras eilėraštis pakeistų.

– Ar kultūros festivalyje „Purpuris vakaras“ Anykščiuose šį savaitgalį jūsų gerbėjai išgirs naujų eilių?

– Niekada nežinau, ką skaitysiu. Visada įsidedu pluoštą eilėraščių, o kai atsistoju prieš klausytojus, žiūriu, kokie žmonės laukia, kokia nuotaika, kokia dvasia. Tuomet ir bandau atspėti, ką pasakyti. Linksmai nusiteikusiai publikai nei šis, nei tas kalbėti rimtai, jei atmosfera ironiška, žaisminga, neimsi skaityti graudžių verksmų. O kartais – specialiai, imi ir sudrumsti nuotaiką, tarsi kontrapunktu sužaidi. Svarbu pajusti kontekstą.

Skaityti viešumoje nelabai mėgstu, bet suprantu, kad tikriausiai yra žmonių, kuriuos tik taip ir galiu pasiekti. Rašydamas apie skaitytoją negalvoju, bet parašęs tekstą, kuris bent tuo metu atrodo kažko vertas, noriu juo pasidalinti. Man netgi atrodo, kad kol nepasidalini, tol jis nėra iki galo įvykęs.

foto-V.Šimkūno

– Apie ką šiandien jums norisi labiausiai kalbėti?

– Turbūt laukiate atsakymo, kad reikėtų kalbėti apie klimato kaitą, gal apie lyčių lygybę, gal – apie virusą ar pandemiją. Bet aš nenoriu. Noriu kalbėti apie tai, kas man gražu. Temas renkuosi ne aš, tai kalba renkasi, ką galiu pasakyti. Orientuotis į aktualijas ar madingą tematiką nėra blogai, ypač, jei pasirenkama tinkama forma ir randami tinkami žodžiai. Jei pavyktų sėkmingai poetine forma prabilti, kad ir apie koronavirusą, labai gali būti, jog eilėraštis liktų amžinybėje ir kaip istorijos, tikro laikmečio liudijimas, ir kaip vertingas meno kūrinys. Gera poezija išlieka, net jei niekas nebeprisimena ją inspiravusios aktualijos. O jokių aktualijų neatliepianti poezija gali likti jaudinanti visada.

Kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose vyks rugpjūčio 20–22 dienomis. Susitikimas su poetu Antanu A. Jonynu, jo poezijos skaitymai ir pasikalbėjimai vyks rugpjūčio 21 dieną Vyskupo skvere.