Anykščiai

Anykščių rajonas įsikūręs šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje. Nuo Vilniaus ir Kauno Anykščiai nutolę vos 100 km. Pagal plotą rajonas vienas didžiausių respublikoje (1765 km2). Gyventojų skaičius pakankamai stabilus – 32 tūkst., o pačiuose Anykščiuose gyvena apie 11 tūkst.

Atvykstančių svečių ir pačių anykštėnų nesyk pastebėta, kad miestas su erdviomis apylinkėmis sudaro darnią geografinę, ūkinę ir kultūrinę visumą, Anykščių kraštu vadinamą. Žmonių čia gyventa dar 11 tūkst. prieš Kristų. Šlovingus viduramžius, Lietuvos valstybės galybę mena 20 piliakalnių. Pats žymiausias, didingiausias yra Šeimyniškėlių arba Vorutos piliakalnis, kur XIII a. stovėjo valstybės kūrėjo Mindaugo pilis. Dabar ant piliakalnio kasmet Mindaugo karūnavimo dieną – liepos 6-ąją, vyksta šventė. Anykščių žmonės tiki stebuklinga savo krašto galia pažadinti kūrybinę mintį ir įkvėpti talentą šios žemės vaikams.

Lietuvių kultūros istorijoje paliko pėdsaką apie 70 rašytojų ir literatų, menininkų ir mokslininkų, tęsiančių garsiųjų anykštėnų plejadą, kurių atminimas saugomas vietos muziejuose. Dvasinės krašto kultūros ištakos dažniausiai siejamos su anykštėnų saugomu ir branginamu garsiausiu Lietuvos ūkiniu pastatu – XIX a. pr. statyta klėtele. Joje 1858 – 59 m. poetas, būsimasis vyskupas A.Baranauskas sukūrė tėviškę išgarsinusią poemą „Anykščių šilelis“. Šiandien poetas žvelgia į savo gimtinę iš skulptūrinės kompozicijos, 1994 m. pelniusios Nacionalinę premiją (aut. A. Sakalauskas). Himno Lietuvos gamtai titulą pelniusiame A. Baranausko kūrinyje pavaizduotas šilas ir šiandien magiška galia traukia turistus iš visos Lietuvos. Gražus visais metų laikais, siūruojantis savo aukštomis, tiesiomis pušimis Anykščių šilelis kviečia kiekvieną neabejingą gamtos grožiui medžių draugijon. Paėjus vaizdingu pėsčiųjų taku Šventosios pakrantėmis, pasieksite aikštelę, kur įsirėžęs į žemę guli „velnio neštas ir pamestas“, garsiausias Lietuvoje Puntuko akmuo.

Antrojo pasaulinio karo metais ant šio akmens iškaltas lietuvių tautos didvyrių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno testamentas tautai. Pasak senolių, šį akmenį velnias ant bažnyčios užmest norėjęs, tik ankstyva gaidžio giesmė jo kėslus sugriovusi. Stovi ir dabar iškėlusi virš miesto savo 79 m neogotikos bokštus gražuolė bažnyčia. Ji sutalpina daug anykštėnų maldų ir saugo nemažai religinio meno paminklų. „Kiekvienas meno kūrinys yra įsidaiktinęs Dievo žodis“ – rašė A. Maceina.

Vos keletą pastatų išliko iš XIX a.: baltakolonis dvarelis prie užtvankos, kuris priklausė dvarininkei Okuličiūtei, menantis 1863 m. sukilimą ir senų miesto kapinių koplyčia. Statinys įstabiai stilingas, jo statybą aprašė A. Vienuolis apysakoje „Vėžys“. Jau kurį laiką seniojo miesto koplyčia yra kultūros židinys, kur renkasi žmonės, ieškantys atgaivos sielai. Po koplyčios skliautais rengiamos parodos, vyksta koncertai, retsykiais pasigirsta maldos žodis.

Anykščių kraštas griauna Lietuvos lygumų įvaizdį. Už keliolikos kilometrų nuo miesto 968 ha ploto Rubikių ežeras su 16 salų jau tokiame aukštyje virš jūros, kaip ir bažnyčios bokštų kryžiai. Paežerės poilsiaviečių link iš Anykščių vingiuoja siaurabėgis traukinukas – vienas iš įdomiausių Lietuvos technikos stebuklų, 2010 m. rudenį atšventęs savo šimto dešimties metų sukaktį. Buvo atnaujinta geležinkelio stotis, parengta senosios geležinkelių technikos ekspozicija. Poilsiautojai, atvykę siauruku prie Rubikių ežero, gali išsinuomoti valtis, turistinį inventorių, plaukti paruoštais maršrutais, ilsėtis tam pritaikytose poilsiavietėse. Aplink ežerą keletas kaimo sodybų, kurios mielai priima atvykstančius pailsėti.

Medžiais ir krūmais vainikuotos Šventosios pakrantės, suteikia upei nepakartojamo grožio ir pritraukia daug vandens turistų, kurie baidarėmis ir plaustais leidžiasi į žygius. Viename Šventosios vingyje, Niūronių sodžiuje įsikūręs unikalus Arklio muziejus. Rekonstruotų klojimų patalpose išrikiuoti iš Lietuvos kampelių surinkti padargai, vežimai, lineikos, bričkos, meno kūriniai, pagerbiantys arklį ir artoją, žirgą ir karžygį… Tai pažintis su lietuvišku kaimu.

Gražus tas kraštas – Anykščiai, senolių ir žymių krašto Dainių apdainuotas, legendomis apipintas. Tas nepakartojamas ežerų spindėjimas, šilų mėlynumas, tokia erdvė akims ir sielai… įkvėpė sukurti nepamirštamus literatūrinius personažus. Būkit pasveikinti atvykę pasisvečiuoti į gamtos karaliją…

 

ŽYMŪS ŽMONĖS:

Antanas Baranauskas (1835–1902)
Antanas Vienuolis (1882–1957
Jonas Biliūnas (1879–1907)
Konstantinas Sirvydas (1578–1631)
Bronė Buivydaitė (1895–1984)

 

LEGENDOS

Apie skalbiančią moterį.

Sakoma, jog kadaise viena moteriškė pasiėmė kultuvę ir atėjo prie bevardės upės velėti rūbus. Bevelėdama ji užsigavo nykštį ir ėmė šaukti: „Aaa, nykštys, aaa nykštys…“ Žmonės išgirdo šį riksmą, ėmė pasakoti apie atsitikimą kitiems ir galiausiai praminė upę Anykšta. Po kiek laiko ir miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.

Apie bajoro Nykščio dvarą.

Manoma, kad „ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant Kalitos kalno, kadaise buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose – jo saugoma pilis Voruta.

Nors pilis buvo paslėpta kalnuose, ją dažnai užpuldinėdavo kalavijuočių būriai“, karaliaus Mindaugo turtų siekdami. 1435 m. rugpjūtį į bajoro dvarą atvyko kalavijuočiai. Bajoras Nykštys juos priėmė kaip draugus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Švitrigailos sąjungininkus ir kitą dieną senasis bajoras su devyniais sūnumis išjojo į tolimų mūšių sūkurius… Vyrus išlydėdamos, „marčios verkė, klykė, laužė baltas rankas Užvis labiau verkė, užvis labiau laužė savo baltas rankeles viena bajoro martelė, jo jauniausiojo sūnaus Putino jauna žmonelė Ona. Praėjo savaitė, kita. Daug ašarų išliejo jaunosios martelės Užvis labiau sielojosi, už visas kitas marčias daugiau ašarų išliejo jauniausioji martelė, karžygio Putino žmonelė.“ Netrukus pasklido žinia, jog drąsūs bajoro Nykščio giminės vyrai mirė kovoje. „Net apylinkės miškai aidėjo nuo nelaimingųjų našlių klyksmo ir verksmo. Visų skaudžiau, visų gailiau šaukė ir klykė bajoro martelė, jo jaunojo sūnaus Putino našlė.“ Neištvėrusi sielvarto ir kančios, ji nusileido nuo Kalitos kalno ir pasiskandino pakalnėje tekančiame upelyje. „Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo“, o bevardis upelis buvo bajorienės Onos Nykštienės vardu ir pavarde pavadintas. Vėliau žmonės jį sutrumpino, vadino „Onykštienės“, dar vėliau praminė Anykšta, na ir galiausiai miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
Apie milžiną.

Senovėje šiose vietose gyvenęs milžinas. Kartą, medžius beraudamas, jis užsigavo nykštį ir iš skausmo ėmė aimanuoti: „Ai, nykštį, ai, nykštį!“ Nuo to ir kilęs upelio, o vėliau ir gyvenvietės vardas.

Daugiau informacijos apie Anykščius bei pramogas Anykščiuose šioje nuorodoje (spauskite čia:).