Bardų festivalis „Purpurinis vakaras“ – kultūros gurmanų šventė

kukaitis

Anykščiuose purpurinė nuotaika pasiekė atomazgą – diena, kupina gero kino bei teatro ir finalinis nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ koncertas. Aštuntasis nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“, kaip ir kasmet, vyko Anykščiuose, Dainuvos slėnyje, rugpjūčio 13-15 dienomis.

„Festivalis šiemet sukvietė daugiau kaip 9 tūkst. žiūrovų, apie 100 atlikėjų, 30 savanorių, renginį visus metus planavo ir ruošė 12 žmonių komanda“, – šiųmečio festivalio statistiką pateikė festivalį rengiančios VšĮ „Bardai LT“ direktorius Benas Jakštas.

Vidudienį Anykščių centre, šalia Kultūros centro, gyvos muzikos maratoną pradėjo koncertas „Vaikų ir bardų vidudienis“. Gediminas ir Ainis Storpirščiai išjudino jaunąją publiką – mažieji klausytojai šoko rateliu, susikibo į traukinuką, dainavo kartu su šeimos duetu. Vos tik centrinė Anykščių aikštė ištuštėjo, Kultūros centro renginių salėje jau laukė aktorių trio – Andrius Kaniava, Sigitas Mickis ir Vaidotas Žitkus. Spektaklis „Pinokio kronikos“ žiūrovus pakvietė bent valandai prisimnti, kaip gera būti vaiku.

Iš Tian Šanio kalnų grįžęs kino režisierius Audrius Stonys susitikime su anykštėnais ir miesto svečiais pasakojo apie tai, kaip kalnuose sutiko ledo mokslininkę Aušrą Rebutaitę ir sukūrė filmą „Moteris ir ledynas“. „Ledynas – ta vieta, kurioje ypač matyti globalinis atšilimas. Dingstantys tūkstančiai tonų vandens, sėliai – galinga purvo, ledo ir vandens srovė, kuri veržiasi nušluodama viską nuo žemė paviršiaus. Tai bus filmas apie moterį, kuri gyvena ledyne visiškai viena, apie tai, kokią prasmę ji toje mirties zonoje atranda“, – sakė A.Stonys.

Gegužę filmas „Moteris ir ledynas“ turėtų pasirodyti ekranuose, o šeštadienio popietę „Purpurinio vakaro“ svečiams ir gero kino mėgėjams A.Stonys parodė du filmus, kuriuos skiria 25 metai. Tai pirmasis A.Stonio filmas „Atverti duris ateinančiam“ apie tėvą Stanislovą ir naujausias „Avinėlio vartai“ apie krikštą ir krikšto tradicijas skirtingose religijose.

„Gelmės režisierius, kuriam paviršiai neįdomūs“, – taip režisierių apibūdino susitikimo vedėjas G.Storpirštis. Režisierius, kuriantis filmus nuo 1989-ųjų, atviravo, kad svajoja sukurti filmus apie visus septynis sakramentus ir į religinę problematiką pažvelgti visų pirma iš bendražmogiškosios pusės.

Kol pirmosios festivalio dienos skleidėsi poezijos, tapybos, fotografijų grožiu, brendo didysis koncertas su daugybe bardiškų staigmenų. Šeštadienio vakaras Anykščių Dainuvos slėnyje prasidėjo su vaiskia šiluma ir nepakartojamu dainuojamosios poezijos jaukumu. Finaliniame festivalio koncerte pasirodė daug dainuojamosios poezijos žvaigždžių ir jaunų veidų: grupė „Baltos varnos“, Vilniaus aktoriai Darius Žvirblis, Saulius Bareikis ir Olegas Ditkovskis, Vladas Bagdonas su Andriumi Kulikausku ir kiti.

Bardų grandas A.Kulikauskas, paklaustas, kaip jaučiasi aštuntajame „Purpuriniame vakare“, šyptelėjo: „Supurpurėjau pats. Pamišimas gerąja prasme.“ Atlikėjas žavisi Anykščių gamta ir Dainuvos slėnio atmosfera: „Čia gali gauti kūrybinį pradą, pirmosios meilės nesėkmė gali pastūmėti kūrybai būnant tokioje aplinkoje“.

Festivalio vadovė Alina Semionova, lygindama pirmąjį ir šiųmetinį festivalius, pabrėžė: „Pirmasis ir aštuntasis – aštuoniais laipteliais aukščiau. Pirmajame buvo viena diena, buvo kukliau, mažiau atlikėjų. Dabar rengėjai jau pagavę festivalio ritmą; koncertai, poezija, kinas, teatras – visa tai įsuka į labai gerą ratą, iš mūsų, rengėjų, tai reikalauja daug energijos, vargina, bet emocijos, kai matai rezultatą, viską atperka“, – įspūdžiais iš aštuntojo „Purpurinio vakaro“ dalijosi A.Semionova.

„Mūsų tikslas – ne tik žiūrovui parodyti dainuojamosios poezijos žanro grynumą, bet ir pristatyti naujus ar pakviesti į sceną senokai matytus atlikėjus. Dar vienas uždavinys – suvienyti, sukviesti publiką pabūti kartu, pabendrauti. Man labai smagu girdėti, kad žiūrovai čia grįžta, nes jaučiasi tarsi namie“, – apie girdėtus atsiliepimus pasakojo A.Semionova.

Paklausta, kiek laiko užima festivalio rengimas, A.Semionova šyptelėjo: „Kai pamatome, kokie stebuklai randasi tarp Anykščių šilelio pušų, suprantame, kad tos bemiegės naktys turi savo vertę. Rengėjai per aštuonerius metus tapo gerais dirigentais. Džiaugiuosi stipria komanda – nors ir pasitaiko netikėtumų, problemas spręsti lengviau, kai visi žiūrime viena kryptimi.“