Jei sutiktų Vytautą Kernagį, Baltasis Kiras jam padovanotų mediatorių

logo

Autorius: Edita Norkevičiūtė

Be pavadinimo jie grojo pusmetį. Galiausiai renginių organizatoriai pradėjo spausti į kampą – kaip jus pavadinti programoje? Reikia tai reikia – pavadinimą vaikinai užmatė ant lietuviškų kuprinių viename prekybos centre. „Baltasis Kiras” nevadina savęs grupe, greičiau – reiškiniu. Jų daina apie pomidorų padažu išdažytas lūpytes skambėjo dviejuose lietuviškuose filmuose. Skambės ir rugpjūtį nacionaliniame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras”.

Su grupės „Baltasis Kiras“ lyderiu Tautvydu Pauliumi Augustinu susitinkame Nidoje. Kalbamės prieš pat vidurnaktį – Tautvydas labai norėjo palydėti besileidžiančią saulę. „Ar jūs Baltasis Kiras, ar man vaidenasi?”, – pokalbį nutraukia mergina drebančiu balsu. Pribėga, apsikabina. Tautvydas nepasimeta: „Taigi žmonės ir sukuria šitą stebuklą. Gera, kai užtenka tik būti, kad kitam būtų gera“.

Kokio amžiaus iš tiesų yra Baltasis Kiras?
Baltojo Kiro pradžia buvo prieš 20 metų – tada mama mane nuvedė į muzikos mokyklą. Jei rimtai, tai mums šiais metais sukanka dešimt. Ta proga galvojame išleisti trečią studijinį albumą „Tekančiom upėm“ ir planuojame jubiliejinį turą.

Pirmieji kartai scenoje, ar buvo baisu?
Buvom jaunatviškai nusiteikę, patrakę. Pirmas Kiro pasirodymas vyko Vilniaus universiteto studentų renginyje. Literatūros ruduo… ar pavasaris, jau nebepamenu. Mūsų pirmoji programa buvo labai poetiška, net teatrališka. Buvome atsipūtę, viską darėme linksmai, atnešdavome daug juoko – gal anuomet į mus nė nebuvo panašių. Grupės grodavo arba labai rimtai, arba visai nerimtai. Mes buvom linksmi. Geras buvo pirmasis pasirodymas. Smagus.

Ar yra nutikę, kad publika jūsų tarsi negirdi, nepriima?
Tokios patirties neturime, bet skirtingai būna. Kartais lengviau, kartais sunkiau sekasi kontaktą užmegzti. Būna koncertų, kai nieko daryti nereikia, klausytojai šėlsta nuo pirmųjų dainų. Neseniai mane pakvietė padainuoti 60-mečio šventėje. Tai buvo sūnaus dovana tėčiui. Tėvukas žinojo keletą mūsų dainų, nuo jų kaifuodavo. Pamatęs mane taip išsitaškė, kad, rodos ir groti nereikėjo. Jo žmona tris kartus kavą ruošė, kol paruošė geriausią, kokią moka. Kartais nesuprantu, iš kur tas nuoširdus žmonių džiaugsmas? Bet jis – toks gražus.

Jūs dabar – nuolatiniai festivalių svečiai. Kokį smagiausią nuotykį esi iš jų parsivežęs?
Karklės festivalyje dalyvavome per garsiąją liūtį. Turėjome groti antrą dieną, taigi, grupės nariai nusprendė atvykti tiesiai į koncertą, o aš atvažiavau anksčiau. Muzikantų zonoje, kur gyvenau, nebuvo labai daug purvo upių, bet vis tiek atsibudau baloj. Ne koks jausmas prieš koncertą (juokiasi)! O dar, kai nešdamas po stogu šlapius savo daiktus suvoki, kad po septynių valandų turėsi groti, rytas lieka visiškai sugadintas. Bet koncertas buvo smagus. Nors organizatoriai žadėjo, kad neleis groti, jei lis, mums beprotiškai pasisekė – prieš pat lipant į sceną išlindo saulė. Paskutinę dainą ir vėl palydėjo lietaus lašai. Pataikėme į gerą tarpą.

Neblogą nuotykį turėjome ir praėjusią vasarą – per keturias dienas spėjome pagroti septynis koncertus, vieną iš jų – Gdanske. Buvo iššūkis Lenkiją pasiekti, pagroti ir iškart grįžti namo. Bet ir žiauriai gera – pradžioje nusnūdęs, paryčiais sėdau vairuoti. Saulė tekėjo, kai įvažiavome į Lietuvą, brėkštančio dangaus fone užliejo gerumo banga. Jausmas, kad esi viena komanda su šalia miegančiais bičais yra nerealus. Juk suvoki, kad drauge padarei sunkiai įmanoma – nuvažiavai bele kiek kilometrų, sugrojai tiek koncertų! Supranti, kad su jais galėtum padaryti bet ką. Po tokių patirčių net geriau grojasi.

Grupėje svarbu pasitikėti vienam kitu?
Svarbiausia! Pasitikėti, jausti vienam kitą. Tik tada ramu drauge groti, kai kiekvienas žino savo užduotį.

Rugpjūtį matysime jus festivalyje „Purpurinis vakaras“. Šioje scenoje būsite nebe pirmą kartą?
Pirmą kartą „Purpuriniame vakare” grojau dar su grupe „Čia gimę“. Berods, filmavo LRT televizija – gražus ir atsakingas momentas, ypač, kai dar esi mokykloje. Prisimenu, mane sužavėjo vieta, Anykščių miestas. Net kelionė per kalveles yra žavi, atvyksti gerai nusiteikęs. Estrada, miškas šalia upės, „Purpurinio vakaro“ dvasia, – šiemet festivalyje grosiu jau trečią ar ketvirtą kartą. Ir tos purpuru apšviestos pušys tokios jaukios, ypač vakare. Ir žinoma – žmonės, muzikantai! Beprotiškai džiugu būti viso to dalimi.

Šiemet ne tik Baltasis Kiras, bet ir „Purpurinis vakaras” mini dešimtmetį…
Džiaugiuosi sutapimu – gal „Purpuriniame vakare“ ir reiktų atšvęsti Baltojo Kiro gimtadienį? Būtų beprotiškai smagu (juokiasi).
Dešimt metų – tikrai daug, bet rodos taip greitai viskas prabėgo. Toji pradžia – lyg būtų vakar. Beprotiškai džiugus laikas – tiek visko pažinome, tiek pamatėme, tiek daug kur sugrojome.

Esi prasitaręs, kad mėgstamiausias tavo bardas buvo Vytautas Kernagis. Jei galėtum užduoti jam vieną klausimą – koks jis būtų?
Ooo, nežinau. Tikrai nežinau. Iš tiesų norėčiau ne paklausti, o padovanoti Baltojo Kiro mediatorių. Turime pasigaminę tokių, kuriais patiems smagu groti, su Kiro logotipu. Dalijamės su muzikantais, kurie groja gitara. Smagu juos dovanoti, toks mažas dalykas, bet kokią gerą nuotaiką sukuria. Tikiu, kad geriausi dalykai šiame gyvenime yra nemokami. Ir būtent jie teikia daugiausiai džiaugsmo.

Nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose vyks rugpjūčio 17-19 d. Baltasis Kiras scenoje pasirodys rugpjūčio 18 dieną.