Žinomas teatro ir kino aktorius, dainų autorius ir atlikėjas, dainuojamosios poezijos koncertų organizatorius, Nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ meno vadovas.
Paklaustas, kokiais principais vadovaujasi gyvenime, Gediminas atsakė: „būti – daryti – turėti”. Šios vertybės jaučiasi jo kūryboje ir koncertuose. Tais vakarais vaikai šėlsta pagal jaukias ir mielas daineles, suaugusieji dūsauja pagal melancholiško ilgesio kupinų dainų taktą – nedaug yra bardų, kurie taip subtiliai moka sudėti žmogaus jausmus į muziką. Tačiau pats atlikėjas savo dainų neskirsto į vaikiškas ir nevaikiškas: „Su visais savo klausytojais kalbuos kaip su lygiais, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Tikiu, kiekvienas turime savy gyvenantį vaiką.”.
G.Storpirščiui rūpi, kad dainuojamosios poezijos žanras gyvuotų, kad jis turėtų savo vietą bei struktūrą – pradedant moksleivių dainuojamosios poezijos konkursais, klubais ar svetainėmis, kur nuolatos vyksta koncertai, ir iki festivalių, kurių pamažu ima rastis, o taip pat ir šiam žanrui skirtomis knygomis („Bardų knyga“, „Stebuklų pilnas kambarys“), CD ir interneto svetainėmis. Todėl Gediminas pagrįstai vadinamas šio žanro puoselėtoju ir rūpinasi jo sklaida. Tuo pačiu bandydamas įskiepyti terminą „bardas“, juk anuomet bardas – žynys buvo labai gerbiamas, mat jis savo dainomis nešdavo šviesą. Pačiam atlikėjui terminas „bardas“ yra priimtinas, nes jame slypi didžiulė atsakomybė – žmogus privalo suvokti teksto svarbą ir tai, ką jis savo dainavimu perteikia žmonėms. Jam įdomu ir pačiam prakalbinti poetą, atrasti savo raktą į jo tekstus.