Vytautas V. Landsbergis

6E8FB529-5FEC-4596-8734-F11D6983EF1F

Vytautas V. Landsbergis
Bičiuliai, pristatome dar vieną didį žmogų.
Festivalio pradininkas, dainų autorius ir atlikėjas, rašytojas, poetas, publicistas, kino ir teatro režisierius, šiuo metu jau ir anykštėnas, ponios ir ponai – Vytautas V. Landsbergis.
Save Vytautas pristato taip:
„Gimiau gūdžiais sovietinės okupacijos metais Vilniuje, pianistės ir muzikologo šeimoje. Vaikystėje lankiau Vilniaus vaikų darželį Raudonosios Armijos prospekte. Baigęs darželį, labai norėjau eiti dirbti Kauno zoologijos sodan direktorium, bet tėvai neleido, sakė – per jaunas. Norom nenorom teko lankyti Vilniaus A.Vienuolio vidurinę mokyklą.
Beje, Zoologijos sode įsidarbint norėjau dėl vienos paprastos priežasties – ketinau naktį išleisti žvėrelius į laisvę. Tuomet nepagalvojau, kaip rytiniame Kaune atrodys staugiantys liūtai ir panteros. Jaunas buvau, maksimalistas, nieko nepadarysi.
Pirmieji eilėraščiai buvo dedikuoti fizikos mokytojai ir užrašyti ant egzamino lapo per bandomąjį abitūros egzaminą – mat poeziją, kaip man tuomet atrodė, išmaniau kur kas geriau nei fiziką. Fizikos mokytoja mano literatūrines kančias įvertino ketvertu (pagal penkiabalę tuometinę vertinimo sistemą).
Vėliau Vilniaus Universitete baigiau lietuvių kalbą ir literatūrą – ta kalba ir šiandien laisvai bendrauju bei kuriu eiles, pjeses, scenarijus ir pasakas.
Dar vėliau studijavau kino režisūrą Tbilisio teatro institute Gruzijoje, bet mokslų nebaigiau, kadangi mano tėvas ėmė ir sugriovė Tarybų Sąjungą, nepaisydamas, kad mokytis man dar liko pora metų. Buvau tebaigęs pusketvirto kurso, kai Gruzijoje prasidėjo pilietinis karas, tad teko važiuoti mokytis kitur – pas J.Meką Niujorke jo Anthology Film Archives, dar vėliau Lenkijoje – pas K.Kiesliovskį ir K.Zannussį.
Auginu penkis vaikus, o aštuoni anūkai auga patys. Mokosi. Džiaugiasi.
Didžiumą laiko gyvenu provincijoje, Anykščiuose. Čia gyvendamas rašinėju knygeles vaikams ir suvaikėjusiems, spoksau pro langą, valgau sode augančius obuolius arba einu su vaikais prie Šventosios pažiūrėt, kaip seklumoj tupi gervė ir gaudo žuvis. Galų gale jaučiuosi taip, lyg būčiau koks nors Anykščių Zoologijos sodo direktorius.
Dar kartais pagroju ,,Purpuriniame vakare“, festivalyje, kurį kartu keliais gerais žmonėmis įkūrėme Anykščiams, kad turėtų kažką savito. Šiais metais sugrįšiu pagroti į jį rugpjūčio 22 dieną, čia prisiminsime seniau sukurtas balades, ir pateiksiu keletą premjerinių kūrinukų“. Pasimatykime !!