Anykščiuose 18-ąjį kartą vyko vienas išskirtiniausių vasaros kultūros renginių – festivalis „Purpurinis vakaras“. Jo programa apjungia muziką, poeziją, teatrą ir vizualųjį meną. Pirmą kartą pristatyti Sauliaus Urbonavičiaus-Samo tapybos darbai, festivalyje pirmąkart dalyvavo nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Aidas Marčėnas, vidurnakčio poeziją skaitė aktorius Vytautas Rumšas. Didžiojoje scenoje pirmąkart pasirodė atlikėjai Adomas Vyšniauskas, Giedrė Kilčiauskienė, Saulius Urbonavičius-Samas, Algirdas Kaušpėdas, skambėjo speciali programa „Dainos teatrui – 40“.
Pamenu, mokykliniais metais mes, paaugliai, praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmety, savo kaime rugpjūty rengdavome „Atsisveikinimo su vasara“ vakarą kultūros namuose. Jam ruošdavomės rimtai – po darbų burokų vagose ar prie šieno vakarais repetuodavom spektaklį, o prieš kelias dienas iki šventės visur iškabindavom pačių nupieštus skelbimus. Kelis savuosius tebeturiu, kabodavo jie ant pieninės sienos…Tiksliau mūsų su sese piešinius, mokyklinius sąsiuvinius, studentiškus laiškus išsaugojo šviesaus atminimo mūsų mama, su tėčiu nepraleisdavusi nė vieno mūsų pasirodymo scenoje. Susirinkdavo pilna kultūrnamio salė nuo mažų vaikų iki studentų ir senelių.
Kodėl rašau tokią ilgą įžangą?
Todėl, kad Purpurinis vakaras gimė Anykščiuose ir jau beveik du dešimtmečius daugeliui anykštėnų yra nostalgiškas atsisveikinimas su vasara – Anykščių šilelio Dainuvos slėnyje susitinka nuo mažo iki didelio – klasės draugai, giminės, svečiai iš kitų kraštų pabūti drauge, palinguoti su saulėlydžio purpuro nutviekstom pušim…
Pabaigos koncertas prasideda 18 valandą pavakary Vytauto Kernagio atliekamos dainos „Purpurinis vakaras“ (žodžiai D. Saukaitytės) įrašu, o vidurnaktį dainuoja ją visi atlikėjai scenoje ir žiūrovai…
Mano šeimai tai irgi tapo atsisveikinimo su vasara vakaru, nesvarbu, ar oras geras ar nelabai. Esam išbuvę ir koncertą pliaupiant lietui…
***
Štai kaip pilnametystės sulaukusio festivalio gimimą Anykščiuose prisimena vienas iš organizatorių, poetas ir leidėjas Juozas Žitkauskas, sutiktas šios vasaros festivalio atidarymo popietę:
Festivalis atsirado 2008-aisiais, tais pačiais metais, kai kovo mėnesį mirė Vytautas Kernagis. Ir tada Vytautas V. Landsbergis pasiūlė Gediminui Storpirščiui idėją, kad reikia festivalio, dedikuoto V. Kernagiui. Tada jiedu bėgte pas Sergejų Jovaišą, kuris tuo metu buvo mero patarėjas, ir jie visi trys tekini pas šviesaus atminimo merą Sigutį Obelevičių. O jis buvo kultūros žmogus, nors ir gamtininkas. Gerai, sako, darom. Ir taip atsirado festivalis. Pirmame aš net nebuvau, jis buvo vienos dienos, o paskui išvirto į reiškinį.
Kas gi skatino festivalio kaitą?
Mes sakom, kad ir vieta turėjo įtakos. Pati idėja buvo surengti vienos dienos koncertą – bardų festivalis ir tiek. Bet jau antrais metais atsirado atidarymas prie Baranausko paminklo, koplyčioje, kitų intelektinių pramogų. O paskui lipdėsi ir kažkuriais metais mes suvokėm, kad tai jau nėra bardų festivalis. Tai kultūros festivalis, reikia keisti pavadinimą ir oficialiai. Viskas augo tarsi savaime, iš pačių rengėjų, be jokių nurodymų. Kad „Purpurinis vakaras“ yra reiškinys, parodo ir auditorija. Žiūrėkite – atidaryme anksčiau būdavo tik dešimtys žmonių, o dabar šimtai. Ir tie žmonės suvažiuoja iš visos Lietuvos. Aš pats važiavau autobusu, tai nuo Kavarsko lėčiau važiavom, nes jau driekėsi eilutė automobilių.
Ką pasakytumėt skeptikams, kuriems tokio mąsto renginys neįdomus? Nors jie ir iš kultūros lauko…
Poetai Juozas Žitkauskas ir Liutauras Degėsys.
Tai matyt tokie žmonės, kuriems viskas netinka ir jiems, matyt, „Purpurinis vakaras“ tai tik du koncertai Dainuvos slėnyje. O tai, kad bibliotekoje yra susitikimai su poetu, dokumentinių ir vaidybinių filmų seansai kino salėje, Menų inkubatoriuje parodos atidarymas… tai kas čia? Masiniai renginiai… Tokie „kritikai“ tiesiog apsigimę kritikuoti, nes jie tingi eiti. Norėtųsi, kad festivalis būtų ir kitais metais. Be audrų, kokios buvo praėjusiais metais, organizatoriams paskelbus, kad nebebus festivalio… Bet tos audros buvo geros, nes Kultūros taryba pirmą kartą skyrė šių metų festivaliui 30 tūkstančių eurų.
***
Sutikau ir anykštėną, krepšininką, politiką, Sergejų Jovaišą, stovėjusį prie festivalio ištakų, vadinantį save vienu iš jo krikštatėvių. Štai kokios jo mintys:
Vaikas jau išaugo, jau pilnametis ir visi labai džiaugiamės, kad atsirado galimybė pratęsti festivalį. Ir manau, kad jis nesustos. Kiekvienais metais aplankau labai daug renginių. Mane domina jų dalyviai, kurie atveža daug šviežumo, naujų spalvų. Būna tie naktiniai skaitymai, aktorių pasirodymai. Be abejo tų centrinių vakarinių koncertų nepraleisdavau niekada, ir smarkiai liūčiai lyjant sėdėjom iki paskutinio siūlo peršlapę, bet sulaukėm pabaigos. Kaskart su aktoriais, kitais dalyviais į Anykščius dvelkteli šviežio oro, gražios kultūros, smagaus bendravimo. Aš iki dabar susitinku ir kalbuosi su festivalio organizatoriais. Puikūs prisiminimai per visus festivalio gyvavimo metus. Festivaliui linkiu bręsti toliau ir tapti tvirtu renginiu Anykščių padangėje.
***
O dar prieš šiųmetį festivalį pradėjusi domėtis anykštėnų, daugiausia kultūros lauko žmonių, refleksijomis šiek tiek nustebau. Kai kurie kalbintieji buvo visiškai abejingi bardų koncertams, poezijos skaitymams ar muzikantų parodoms ir pareiškė, kad tokio masto ir turinio festivaliai jų nedomina. Dideli renginiai jiems tiesiog nepatinka, tad ir nuomonės apie „Purpurinį…“ neturintys.
Klausinėjau, ką anykštėnams (nesvarbu ar jie čia gimę ir augę, ar gyvena seniai, ar tik kelerius metus), reiškia „Purpurinis vakaras“, ar kasmet jame lankosi, ar patyrė dainuojamosios poezijos trauką, ar pasirinko mylimiausius atlikėjus? Kviečiau pasidalinti neblėstančiais prisiminimais ir patirtimis, pasvarstyti, kaip kinta festivalis ir ko jam galbūt trūksta.
Ansamblio „Valaukis“ vadovė Regina Stumburienė, jei tik gali, visuomet stengiasi apsilankyti nors keliuose „Purpurinio vakaro“ renginių. Ji pasakojo:
Smagiausia, matyt, ir įdomiausia buvo pačiai su kolektyvu „Užgaidos“ sudalyvauti vakaro koncerte (gyvai) ir kartu su Vytautu Kernagiu (ekrane) sudainuoti „Baltą paukštį“ 2021 metais. Buvo laaabai įdomu. Kartu su mumis dar grojo AKC kanklių ansamblis „Laumakė“. Tai buvo nauja patirtis ir, atrodo, gerai pavykusi. Dainuojamoji poezija yra gražu, jau vien todėl, kad poezija išdainuojama. Bet šitam festivaly juk ne vien dainuojama!? Begaliniai daug įvairių renginių, koncertų, kino filmų, poezijos skaitymų, susitikimų ir pan. Puikus festivalis, įvairiems skoniams. Žmonės gali rinktis, kur ir kada eiti, ką paklausyti ar pamatyti. Nieko tam festivaliui netrūksta, o kai ko gal ir per daug kartais būna. Tegul tik gyvuoja šis gražus festivalis, tegul Dievulis duoda giedrą dangų, o lankytojai pasirinks kur ir kada eiti…“
Mintimis dalijasi dailininkė Loreta Uzdraitė:
Tai vienas gražiausių kultūrinių renginių Anykščiuose, suburiantis šeimas, draugus, miesto svečius pasimėgauti dainuojamąja poezija, bendryste ir ypatinga atmosfera Dainų slėnyje. Manau, kad šis festivalis tapo ne tik tradicija, bet ir kultūrine miesto tapatybės dalimi. Įspūdžiai – kultūringa, jauki aplinka ir aukšto lygio atlikėjai. Pirmuosius metus eidavau visada, nes festivalis išsiskyrė savo dainuojamosios poezijos dvasia. Vėliau lankiausi rečiau, nes šio žanro atlikimo mažėjo. Dainuojamojoje poezijoje svarbus žodis, prasmė, giluma. Ji kalba širdžiai, kviečia susimąstyti, sustoti. Aktoriai, dainuojantys eiles, dažnai palieka ypatingą įspūdį. Jų pasirodymai, – tai gražūs maži dainos spektakliai. Bėgant metams pastebėjau, kad dainuojamosios poezijos atlikėjų sumažėjo, vis daugiau atsirado kitų muzikos žanrų atlikėjų. Tai šiek tiek nutolino festivalį nuo pirminės jo idėjos – dainuojamosios poezijos sumanymo. Ėmė atrodyti, kad festivalis šiek tiek prarado savo išskirtinę dvasią. Man gražiausia – prisilietimas prie ištakų. Kai skamba poezija, kai aktoriai įtaigiai ją perteikia, kai muzika ne triukšminga, bet jausminga. Manau, toks festivalio išskirtinumas ir yra. Festivalį tęsti verta. Dainuojamoji poezija – ypatingas žanras, muzika ir tekstu prisiliečiantis prie mūsų kultūros šaknų ir vertybių. Man atrodo, kad trūksta grįžimo prie esmės – dainuojamosios poezijos ištakų, koks ir buvo pats pradinis sumanymas.
Anykščių meno mokyklos administracijos darbuotoja Rūta Pelegrimienė prisipažįsta:
Nesu dainuojamosios poezijos gerbėja. Man atrodo, kad ypatingai sunku paėmus eilėraštį įtalpinti jį į muzikinį apvalkalą ir suteikti jam dar kažką, kas jį pakylėtų. Nebent tu dainuoji savo eiles. Žinoma, yra vienas kitas toks stiprus kūrėjas. Be abejo, Vytautas Kernagis turėjo šitą ypatingą galią. Dar Domantas Razauskas. Na, viena kita daina neblogai suskamba ir kitiems atlikėjams. Bet man tai yra toks daugiau pasisėdėjimo prie laužo vakarėlis, kai visi susibūrę draugai vakaroja ir kartu dainuoja savo mėgstamas, galbūt juos jungiančias jaunystės dainas. Bet labai smagu, kad Anykščiuose vyksta „Purpurinis vakaras“. Fantastiška gamta, fantastiški vakarai, švelnus ir lėtas, lyriškus ir sentimentalius jausmus keliantis vakaras. Patinka, kad yra ir daugiau renginių festivalio metu – kinas, parodos. Žmonės pakiliai nusiteikę. Anksčiau dalyvaudavom koncertuose, kartais išgirsdavai ką nors naujesnio ar įdomesnio. Buvo įdomus Keistuolių teatro projektas – spektaklis (neprisimenu pavadinimo), kažkada gražiai suskambėjo Ievos Narkutės dainos, labai įdėmiai klausiausi man labai įdomaus dzūko Roko Kašėtos, bet jam labai netiko būti „Purpurinio…“ scenoje tąsyk. Suprantu, kad organizatoriai norėjo paįvairinti festivalį kviesdami šiek tiek kitokio raugo muzikantus, bet, na kaip čia švelniai pasakius, neįsipaišė jie ten, prie dainuojamosios poezijos, nebuvo stiprios grupės… Nors tikrai norisi kažko naujesnio, įdomesnio. Dabar viskas sukasi apie tą patį ir atrodo, kad spaudžiama, kad reikia kažką naujo sukurti, bet nuoširdumo nėra, nebeišeina… Bet vis tiek puiku! Miestelis šurmuliuoja, mėgstančių tokį muzikos žanrą yra. Lai gyvuoja!
Psichologas Juras Eidukas sako:
Festivalio akimirkos.
Nuotrauka iš festivalio organizatorių feisbuko paskyros
Festivalis savo gaivia romantika papildo artėjančio rudens nuojautą, Manyje „Purpurinis vakaras” pažadina subtiliai svaigius vasaros dienų prisiminimus. Ko gero tokia nuotaika vilioja ir festivalio svečius iš įvairių kraštų. Vilioja ir konkrečius anykštėnus. Vargu bau, ar abstraktiems Anykščiams festivalis iš tikro prasmingas, svarbus. Nebent dar viena varnelė patvirtintame renginių plane. Festivalį aplankau, kai nubunda noras pasiganyti po bastūniškojo gyvenimo tarpsnio patirtis. Tai nutinka ne kasmet. Šiemet festivalio laukiau. Turėjau galimybę veiksmu patvirtinti vienos dainos žodžius: „Paskutinę taurę lyg dugno ir veidu į samanas”. Žinoma iki to buvo kalbų, dainų, glamonių prie laužo gausa. Dainuojamoji poezija pažadina nostalgišką romantiškų šėlionių, lyrinių pasikutenimų, nuogo atvirumo kitam prisiminimus, leidžia juos atgaivinti vaizduotėje. Mane žavi atlikėjų savitumas, įtraukia skirtingų asmenybių darna, „Purpurinio vakaro” poetinės tėkmės nuotaika.
Festivalis primena bastūną: kasmet grįžta į tą pačią vietą, o atlikėjai patiria, kaip jų radiniai dera su svečių, anykštėnų nuotaikomis. Mane labiausiai įtraukia dialogas, kai konkretūs žmonės dalinasi savo asmenine patirtimi ir jaučia, kaip ji suartina ir, tuo pačiu, atskiria.
Poetė, vertėja Rūta Suchodolskytė-Neniškienė prisimena:
Man asmeniškai „Purpurinis vakaras“ reiškia žiūrovų ir atlikėjų bendrystę, gerą skonį, įsibuvimą ir jaukumą. Kadangi metus atstovavau Anykščius ir Anykščių rajoną, iš užkulisių stebėjau, kaip festivalis balansuoja bandydamas išlikti. Taip pat skaičiau festivalio paraišką kaip Utenos apskrities kultūros tarybos ekspertė, nors vertinti jos negalėjau. Vienu metu buvo pasirodžiusi žinia, kad festivalio šįmet nebus, bet bendrai surėmus pečius, jis buvo išgelbėtas ir sulaukė pilnametystės. Su tuo labai sveikinu. Šis festivalis tapo Anykščių tapatybės dalimi, o kartu ir jungtimi tarp Anykščių ir visos Lietuvos, centro ir periferijos, o galbūt ir erdve, kur išnyksta geografinės ribos ir galima panirti į muzikinį, poetinį, teatro, kino, dailės vyksmą. Kasmet stengiausi apsilankyti ir net ne todėl, kad būtina. Kiekvieną festivalį reikia prisijaukinti, o mane patraukė jau iš seno žinomi herojai. Vykdavau į susitikimus su poetais L. ir S. Didžiulių bibliotekoje, dainuojamosios poezijos renginius A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko muziejuje, magiškus vidurnakčio poezijos skaitymus. Man patinka vidurnakčio poezijos skaitymai, ramiai išeiti prieš vidurnaktį ir pasinerti į naktinę poezijos tėkmę. Poezija – mūsų ryšys su pasąmone, ir labai tinkamas metas jos klausytis mintimis pasiruošus sapnuoti. O dainuojamoji poezija – visų pirma tai muzika, kurios norisi klausytis ir įsiklausyti, kuri užgauna lyrinę sielos stygą, neskubrus tempas leidžia apmąstyti žodžius. Patinka tie atlikėjai, kurių klausiausi ne kartą ir užmezgiau poetinį ryšį: iš dainuojamosios poezijos atlikėjų – Giedrius Arbačiauskas, Gytis Ambrazevičius, Gediminas Storpirštis… Įdomu išgirsti ir jaunus, debiutuojančius atlikėjus.
Į klausimą, ko trūksta festivaliui, Rūta atsako taip:
Manau, kad ne festivalis išsikvėpė, bet jo finansavimas sustreikavo. Labai vertinu tradicijas, tęstinumą, ir jeigu festivaliui lemta tęstis, netgi jei tenka daryti dirbtinį kvėpavimą, lai jis tęsiasi. Poezijos pavasaris trunka jau virš 60 metų, „Purpurinis vakaras“ – tik 18. Festivaliui trūksta tik pastovaus finansavimo. Lietuvos kultūros tarybos, Anykščių rajono savivaldybės, gausybės rėmėjų dėka festivaliui pavyko atsistoti ant kojų ir šį kartą.
***
Kai dėliojau šį tekstą, iš pilkuose debesyse skendinčio dangaus pasigirdo žąsų girgsėjimas. Gal paskutinės saulėtos dienos ir purpuriniai vakarai… Tikiuosi, kad skirtingų žmonių minčių debesyse įvairūs skaitytojai galėjo išgirsti save. „Purpurinis vakaras“ vis dar čia.
Projektą finansuoja – Lietuvos kultūros taryba ir Anykščių rajono savivaldybė.
Tekstą parengė Alma Valantinienė
Šaltinis https://www.menobangos.lt/alma-valantiniene-purpurinis-vakaras-vis-dar-cia/