Aktorius, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava nuolat kupinas energijos ir nešykštintis ja dalintis su kitais. Tai – bene svarbiausias jo atpažinimo bruožas. Jeigu reikėtų tęsti, tai greta energijos – visu didumu akivaizdus kūrybiškumas. Atrodo, net ir slapčiausiose kišenėse jis laiko užslėptą idėją, brandina ją ir neskuba jos paleisti į gyvenimą.
Kaip tik dėl to A. Kaniava yra bene pats pastoviausias Nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras” dalyvis. Skirtingose scenose pats vienas arba su skirtingais žmonėmis. Jis – tarsi slaptažodis, kurį įsirašome į atmintį, norėdami tame aplanke sudėti ir visus kitus, kiekvieno „Purpurinio vakaro” akcentus.
Vidurvasaris – toks mūsų pokalbio laikas. Tad ir šnektelta lengvai, be didelių analitinių ambicijų paieškų. Juk ir pats „Purpurinis vakaras” – kūrybos, meno puota žmonėms, priglaustas ir globojamas jaukaus Anykščių peizažo. Šiemet (rugpjūčio 17 – 19 d.) jau 10-tą kartą.
– Nuo kada dalyvauji „Purpuriniame vakare”?
– Turint galvoje, kad šiemetinis festivalis 10-asis, labai norėtųsi atsakyti, kad dalyvauju nuo pat pirmojo „Purpurinio vakaro“. Manau, tai būtų savotiškas rekordas ir gal, ta proga, gaučiau ištikimiausio dalyvio prizą. Arba labiausiai žiūrovams įkyrėjusio atlikėjo diplomą. Deja, į pirmus tris festivalius nespėjau. Matyt, muzika tuo metu dar nebuvo užėmusi tokios svarbios vietos mano gyvenime. Kaip matote, padariau išvadas, ir jau septinti metai, kai kasmet sugalvoju priežastį, kad organizatoriai leistų užlipti ant scenos.
– Ar „Purpurinis vakaras” vienintelis Tavo ryšys su Anykščiais?
– Jei, neskaitysime gražaus laiko, kurį praleidome 1995 metai Anykščių apylinkėse filmuodami televizijos filmą „Tamangai“, tada tikrai – vienintelis. Žiauriai pavydžiu anykštėnams, kad jie turi tokį nuostabų kraštą. Vienu metu net galvojau čia įsikurti. Ir kas žino, gal viskas dar ateity…
– Festivalio organizatoriai tarpusavyje pasišnabžda, kad „Purpurinio vakaro” klausytojas yra šiek tiek keistuolis pačia geriausia ir gražiausia prasme… Stovi eilėje prie bilietų, kai pliaupia lietus, o vilties, kad nustos lyti – jokios… O kokį klausytoją Tu matai nuo scenos? Nesi statiškas atlikėjas, mėgsti klausytojus „pakibinti”, su jais pabendrauti, padainuoti…
– Kaip sakė vienas protingas žmogus, šiems laikams būdinga tai, kad žmonės trokšta iš anksto žinoti, ką gaus. Todėl ir klesti greito maisto restoranų, prekybos tinklų ir plataus vartojimo prekių žinomi, universalūs ženklai. Tai palietė ir meną. Spektaklio afišoje parašęs „tragikomedija“, gali likti nesuprastas. Dažnas žiūrovas šiais laikais neis į spektaklį vien dėl to, kad jam bus neaišku, ką išvys. O „Purpurinis vakaras“ – maloni išimtis! Festivalio klausytojas yra ne tik keistas, bet ir be galo smalsus bei narsus. Klausytojas, kuris perka bilietą į nežinią. Jis žino, ką pamatys, tačiau kokioje šviesoje – lieka paslaptis. Ši paslaptis ir vilioja.
– Vienas iš Tavo „amplua” – monospektaklio „Tūla ir kiti”, pagal Jurgio Kunčino kūrybą, premjera 2013 metais. Pačiame spektaklyje, nuo pirminio varianto iki dabar – nemažai pasikeitimų. Kokie jie? Kodėl atsisakei sumanymo būti scenoje kartu su žiūrovais? Ar tai iš praktiškumo, ar toks vėlyvesnis menininis sprendimas?
– Premjera buvo panaši į bandymą įkopti į milžinišką sieną vien tam, kad galėtum nedrąsiai žvilgtelėti, kas kitoje pusėje. Suvaidintų spektaklių skaičius ir bendravimas akis į akį su kiekvieną kartą skirtingu žiūrovu neišvengiamai padarė savo. „Tūla ir kiti“ tapo panašus į gerą džiazo koncertą, kuris įgauna galimybę savo eigoje keistis, priklausomai nuo tą dieną mane ir žiūrovus supančių aplinkybių. Užsukite penkis kartus iš eilės į „Tūla ir kiti“, ir kiekvieną kartą išvysite kitokį spektaklį.
– Šiemetiniame „Purpuriniame vakare” Tave matysime kelis kartus: „Brėmeno muzikantuose” ir Duetų vakare. Ar esi patenkintas partnere ir kokių įmantrybių judu sumanėte?
– Esu laimingas, kad dainuoti su manimi sutiko Giedrė Kilčiauskienė. Jei tiksliau – tai ji suteikė man galimybę dainuoti kartu, nes Giedrė – nuostabiausia ir originaliausia dainininkė Lietuvoje. Ką ir kaip dainuosime, nesakysiu, nes prieštaraučiau sau ir „Purpurinio vakaro“ įdėjai.
– „Brėmeno muzikantai” – organizatorių dovana žiūrovams. Gal gali prisiminti, kaip ši programa atsirado, kaip ji keitėsi ir kodėl girdėti gandų, kad Keistuolių teatro scenoje jos neliks?
– Pasakojimą reikėtų pradėti taip: „Seniai seniai, kai „Purpurinio vakaro“ organizatoriai dar buvo maži vaikučiai, vieną lietingą ir vėjuotą rudens vakarą, Aidas Giniotis ir Andrius Kaniava, neturėdami ką veikti, nusprendė parašyti pjesę. Pavadino ją „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“, pagal pjesę buvo sukurtas spektaklis ir nuo to laiko jis ilgai ir laimingai gyveno Keistuolių teatro scenoje. Kuo daugiau buvo vaidinamas spektaklis, tuo daugiau žiūrovų ateidavo, norėdami jį pamatyti. Kuo daugiau buvo žiūrovų, tuo ilgiau buvo rodomas spektaklis. Bėgo metai, vieni žiūrovai užaugo, kiti paseno – nesikeitė tik „Brėmeno muzikantai”. Kol vieną dieną spektaklis pasibaigė ir daugiau nebeįvyko. Liko tik koncertas, į kurį, porą kartų per metus, Brėmeno muzikantai susirenka pažiūrėti vienas į kitą ir prisiminti, kokie kadaise šaunūs buvo.” Šį koncertą ir išgirs festivalio klausytojai. Beje, tai tikrai ne reklaminis triukas, bet nuojauta man kužda, kad jis – tikrai paskutinis „Paskutinių Brėmeno muzikantų“ pasirodymas. Taigi, siūlau naudotis proga.
– Kokių naujų meninių staigmenų iš Tavęs gali tikėtis klausytojai ir žiūrovai?
– Esu žiauriai prietaringas, labai bijau pasakoti apie ateities planus. Pasakysiu tik tiek – bus miuziklas, jis vadinsis „Pabėgimas iš Trepsės namų“. Statome jį pagal nuostabią Jono Avyžiaus apysaką „Aštuonetas iš Trepsės namų“. Aš, kaip herojus nuvalkiotame veiksmo filme, lankau savo buvusius bendražygius ir renku komandą. Kai surinksiu visus, papasakosiu daugiau.
Juozas Žitkauskas
Nuotraukos iš „Purpurinio vakaro” organizatorių archyvo.