Nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ (rugpjūčio 18-20 dienomis) metu Anykščių kultūros centre šeštadienį (rugpjūčio 20 dieną) 13val. bus parodytas muzikinis spektaklis šeimoms „Angelų pasakos“. Apie šį spektaklį kalbamės su jo režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu bei vienu iš aktorių Ainiumi Storpirščiu.
Kaip nutarėte, jog „Angelų pasakas“ reikia paversti į spektaklį?
Viskas prasidėjo nuo to, kuomet nusprendžiau, jog tas pasakas reikia įskaityti. Paprašiau savo artimą bičiulį Gediminą Storpirštį jas įskaityti bei sukurti daineles. Gediminui šovė mintis, jog tai jis gali padaryti su sūnumi Ainiumi, juk pasakoje yra du archangelai – Mykolas ir Gabrielius. Taip ir gimė kompaktinis diskas su įrašytomis „Angelų pasakomis“, kuriame girdėti du balsai, dviejų angelų – Gedimino ir Ainiaus. Vėliau atsirado mintis visa tai paversti spektakliu, tokiu būdu jis atsirado, yra mėgiamas ir lankomas.
– Šiame spektaklyje vaidina Gediminas ir Ainis Storpirščiai. Kaip spektaklio režisieriaus, gal galite papasakoti, kaip sekėsi su jais dirbti?
– Manau, kad Gedimino ir Ainiaus duetas yra labai įdomus reiškinys. Jis nėra išskirtinis, yra daug menininkų šeimų, kurie kartu užsiima kūrybine veikla. Dirbant su jais nesijautė jokios konkurencijos, kad vienas yra tėvas, o kitas sūnus, jog vienas svarbesnis, o kitas mažiau svarbus. Jie abu yra labai skirtingi ir charizmatiški, todėl dirbti buvo labai lengva. Kita vertus, Gediminas yra mano vaikystės draugas, su kuriuo ėjome į pirmą klasę, lankėme mokyklą, todėl darbas buvo labai smagus. Aš žinau jį, o jis žino mane. Tai buvo draugiškas pasižaidimas, nebuvo kūrybos vargų ar kančių, mes kikendami ir smagindamiesi padarėme šį spektaklį.
– Aini, o koks jums yra jausmas spektaklyje vaidinti kartu su tėvu?
– Geras jausmas. Labiausiai man šis spektaklis patinka dėl to, jog su tėvu atsidūriau vienoje scenoje. Ko gero, pirmą kartą teatro scenoje su tėvu susitikome ne kaip tėvas ir sūnus, tačiau kaip aktoriai. Šis spektaklis man liks visada malonus potyris, kad galima viską aptarti, kalbėti profesinius dalykus, pamirštant, kad esame giminės ir akcentuojant, jog esame partneriai ir kolegos. Iš tikrųjų, ne visada vaidinant jautiesi gerai, tačiau scenoje vaidinant su savais – giminėmis ar draugais – iš tikrųjų yra labai geras jausmas.
– Šis spektaklis bus rodomas Anykščiuose nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ metu. Kaip sugalvojote šį spektaklį atvežti į Anykščius?
V.V. Landsbergis: – Šiek tiek pasigirsiu, šis spektaklis jau yra klasika. Dainą „Archangelai” per koncertą ar spektaklį dainuoja visa publika. Tai lyg spektaklis – koncertas, manau, Anykščių publikai turėtų labai patikti. Juolab, spektaklis „Angelų pasakos“ nėra daug kur rodytas, nėra buvę jo gastrolių, daugiausiai jis buvo rodomas Vilniuje. Galbūt, tai bus mūsų gastrolių pradžia.
A. Storpirštis: – Anykščiuose yra angelų muziejus. Angelai aplankys angelus. Tam tikras bendradarbiavimas tarp jų yra skatinamas ir palaikomas.
– Spektaklis rodomas jau ne pirmi metai. Kokie tėvų ir vaikų atsiliepimai? Ar būna, kad antrą kartą žiūrovai ateina į šį spektaklį?
V.V. Landsbergis: – Taip, šitas spektaklis turi savo auditoriją. Tai yra visai šeimai skirtas kūrinys, kuriame yra ir vaikiškų dalykų, ir kartu labai rimtų dalykų apie godumą, pavydą, neapykantą. Manau, kad ne tik vaikams, bet ir tėvams yra aktualu prisiminti ir paskui tai su vaikais aptarti. Spektaklis turi mišrią auditoriją, kuri ir dominuoja Anykščiuose vykstančiame „Purpuriniame vakare“. Galų gale, spektaklyje yra ir labai daug humoro, kartais net juodo. Manau, kad spektaklis tinkamas labai įvairiam žiūrovui.
A. Storpirštis: – Šis spektaklis ne tik vaikams, jis skirtas visai šeimai. Jo rodymas buvo nutrūkęs, rodos, metams laiko. Anykščiuose bus lyg antras atgimimas. Į jį žmonės eidavo noriai, salės būdavo pilnos. Spektaklis yra apie tam tikrą gėrį, kurio teatre galbūt nedaug likę. Šiame informacijos amžiuje mums bandoma teigti, koks sunkus ir kupinas blogio, korupcijos, vagysčių bei dar baisesnių dalykų yra pasaulis, kuriame gyvename. „Angelų pasakų“ viena iš temų – jog žmogaus širdyje egzistuoja tvarka, kuri triumfuoja.
– Spektaklyje akcentuojamos pamatinės vertybės – kas yra gėris ar blogis. Kodėl svarbu apie tai kalbėti ir jas priminti?
V. V. Landsbergis: – Pasakos apie velnius visada yra įdomiausios. Vaikams mitinis, neregimas angelų, dievų, ir velnių pasaulis yra be galo įdomus. Jis mitologijoje ir krikščioniškoje kultūroje iš įvairių kampų jau atspindėtas. Mes į tai bandėme pažvelgti gal šiek tiek su humoru, vengdami tiesmukos didaktikos. Manau, kad dvasinės temos mene tampa aktualesnės. Pasaulis eina į materializmo pusę, kurioje daiktai nukonkuruoja žmogiškumą, santykius, todėl mums norisi atkreipti dėmesį į tai, kas svarbiausia: atjauta, dalinimasis, globėjiškumas, pagalba vienas kitam – tai angeliškos savybės, kurios yra kiekviename iš mūsų, tačiau kartais būna šiek tiek primirštos.
A. Storpirštis: – Šitie dalykai egzistuoja ir ignoruoti juos būtų neprotinga. Sunku turėti pamatines vertybes. Beje, šis terminas jau labai seniai pranykęs pasaulio filosofų lūpose, apie šimtą metų niekas jo nebevartoja. Manoma, kad tų vertybių, kaip tokios krikščioniškos moralės, šiais laikais jau nebeliko, kuomet žmonės gyvena laisvoje visuomenėje ir turi begalę pasirinkimų. Tačiau yra dalykai, kurie mums padeda būti kartu, juos reikia prisiminti, apie juos kalbėti, į juos gilintis. Aš manau, kad tai yra dora ir vertinga. Spektakliai, kurie kalba apie meilę artimui, žmogaus gebėjimą kurti, įgyvendinti savo laimę, džiaugsmą ir juo dalintis – tai yra protiškai ir dvasiškai reikalinga kiekvienam žmogui.
– „Angelų pasakose“ yra sakoma, jog svarbiausias angelų darbas yra svajoti bei kurti visokias istorijas. Kaip Jūsų nuomone reikėtų skatinti šiuolaikiniame pasaulyje vaikų kūrybiškumą?
V. V. Landsbergis: – Dabar labai sudėtinga konkuruoti su televizija ir internetu. Pasakoms tai nežmoniškai didelis iššūkis. Manau, kad sąmoningos kultūros, kurios labai daug pasiekę verslo ar naujųjų technologijų pasaulyje, pirmiausia skatina vaikų kūrybiškumą. Pavyzdžiui, Japonija – pirmaujanti valstybė įvairiose technologijose – didžiausią dėmesį skiria vaikų dailei, tapybai, savarankiškam literatūriniam vystimuisi, kad vaikas pajustų, jog jis nuo nulio gali sukurti pasaulį, sugalvoti idėją, kurios nebuvo iki tol. Jis yra atradėjas ir kūrėjas iš didžiosios raidės. Kai vaikai šitą pajaučia, juos iškart apima azartas. Iš televizijos ar interneto vaikas gaus jau kažkieno suvirškintą pasaulio modelį ir turės priimti kitų žaidimo taisykles, o čia jis gali sukurti savo pasaulį. Ir nuo to, manau, prasideda didžiausia sėkmė tiek verslo, tiek šeimos.
A. Storpirštis: – Svajonės ir vaizduotė yra įrankiai, kuriuos turi žmogaus protas ir širdis. Šiais įrankiais jis gali naudotis, tačiau nereikia bėgti nuo gyvenimo ir realybės. Nestumti laiko kažkur, kažkam betiksliai. Reikia, kad visi žmonės turėtų tikslą. Ir vaikai, ir suaugę ir seni žmonės. Svajonės ir vaizduotė turi vesti link tikslo. Apie menininkus yra sakoma, kad nepatogumas juos veda į priekį. Tame tiesos šiek tiek yra. Jeigu turi kokį nors tikslą, nėra geresnio įrankio jam pasiekti nei svajonės ir vaizduotė. Dabartinė populiarioji medija suteikia sėkmės istoriją, tokią antraštę žmonėms, ypač jauniems, su kuriais reikia bendrauti ir kalbėtis. Neva gyvenime žmogus iš niekur gauna viską, yra absoliuti netiesa ir melas. Svajonės ir vaizduotė yra svarbu, kad žmogus turėtų tikslą ir naudotųsi šiais gebėjimais jį pasiekti. Jį pasiekus, žmogus tampa laimingas būtent už save. Tai yra linkėtina kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus.
Dėkoju už pokalbį.
Karolina BIELIAUSKAITĖ
Išsami festivalio „Purpurinis vakaras” programa https://purpurinisvakaras.lt/