Pastaruoju metu gyvenu Niujorke. Bet myliu Lietuvą. Kaip ir žmogų, dėl kurio tame Niujorke gyvenu.
Esu žurnalistė. Tačiau labai rimta žurnaliste savęs nelaikau. Kaip gali rimtai žiūrėti į darbą, kurį dirbti yra lengva?
Jau daug metų kuriu ir dainuoju dainas. Kažkada bandžiau dainuoti Lietuvai. Bandysiu ir vėl. Jeigu ir vėl neišeis, bus lengviau – dabar yra kur trauktis.
Žmonės dažnai klausia: ar iš tiesų Niujorkas yra neribotų galimybių miestas. Ką aš galiu atsakyti? Iš tiesų. Bet tik tiems, kurie patys savęs neriboja.
Pati turbūt tokia nesu. Man lietuviškos pievos vis dar mielesnės už Raudonuosius kanjonus. Nors gal be reikalo aš apie tai… Kažkas sakė, kad Lietuvoje lietuvišku ilgesiu sirgti negalima. Nemadinga. Bet aš netikiu. Prie ko čia tos mados, kai kalbama apie meilę?
Vilniaus universitete esu baigusi Lietuvių kalbą. Žurnalistika kilo iš hobio. O gal iš reikalo. Kad gyvendama toli būčiau tarp savo kraujo brolių.
Amerika yra žavi tuo, kad čia gali daryti tai, ką nori. Aš norėjau mokytis dainuoti. Lietuvoje į Konservatoriją įstoti nepavyko – nemokėjau groti pianinu. Laimė, Amerikoje net neklausė.
Taip gavau galimybę prisiliesti prie Juilliardo akademijos. Tie, kam žodis muzika nėra visiškai svetimas, ši vieta yra šventa. Žinoma, pop atlikėjas klasikos citadelėje nėra pats geidžiamiausias svečias. Džiaugiesi nors tuo, kad muzikos šventovės durys tau atidaromos vakarais. Bet – dainuoji.
Lietuvoje – viskas be galo gerai pažįstama ir tuo pačiu – nauja. Naudojuosi kiekviena galimybe susitikti su publika. Kokia ji? Ar tiesa, kad per keletą metų žmonės pasikeitė? Tapo piktesni? Nemėgsta tų, kurie iš “ten”? Taip rašo žiniasklaida. O aš netikiu. Kokia nesąmonė! Atsimenat, kaip sakė Mauglis? Mes visi – vieno kraujo!”