„Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią. Turiu pasakyti ir tai, jog nežinau, ar esu poetas, tai visai man nesvarbu, nenoriu to sureikšminti ir susireikšminti.” Tai citata nuo naujausios, ketvirtosios, G. Norvilo eilėraščių knygos „Grimzdimas”, šiais metais išleistos Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Iš tiesų poeto poezija erzina, nepalieka abejingo ir įstringa. Giliai. Klausančiąjam norisi paprašyti, kad poetas pakartotų tekstą, o skaitančiąjam – dar ne kartą iš knygų lentynos išsitraukti vieną iš keturių G. Norvilo knygų ir vėl skaityti, atrandant vis naujų prasmių ir atramų savam galvojimui.
- Norvilas – viduriniosios kartos poetas, gimęs 1976 metais. Jis taip pat verčia iš kitų kalbų, rašo eseistiką bei yra kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas” vyriausiasis redaktorius. Pirmoji eilėraščių knyga „Akmens-skeltės (2002 m.) apdovanota Jaunojo jotvingio premija; po rinkinio „Skėrių pusryčiai” (2006 m.) išleista trečia knyga „Išlydžių zonos” (2012 m.) apdovanota Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija už kūrybiškiausią metų knygą, nominuota Metų knygos rinkimuose.