LIUTAURAS DEGĖSYS
Jeigu būtume ne itin atidūs ir Liutauro Degėsio bibliografijos sąrašą skaitytume tik iš pradžios ir iš galo, iš karto poezijos knygų suaugusiems nerastume. Debiutavo poezija vaikams (knyga „Žalias paukštis”, 1984 m.), o naujausios knygos – du romanai „Romanas: dvi istorijos apie vieną meilę” ir „Tavo rytoj buvo vakar” išleisti 2014 ir 2017 mtais. Iki „naujausios” eilėraščių knygos – rinktinės „Miego gėlės” (2008 m.) reikėtų „kastis” per minėtus du romanus ir tris eseistikos rinkinius.
Tačiau plačiąjam poezijos skaitytojų ratui, Liutauras Degėsys tikėtina labiausiai esąs poetas, nei kitų žanrų meistras. Jo poezijos romansiškumas, žaismė ir gražus paprastumas, autorių „įstato” ir į dainuojamosios poezijos pirmeivių autorių gretas. Dėl to 2013 metais jisai už savo kūrybos indėlį į nacionalinę dainuojamąja poezija buvo apdovanotas LATGOS Aukso žvaigžde. L. Degėsio tekstais bardų atliekamos dainos bene ryškiausiai žiba šio žanro aukso fonde, yra publikos pamėgtos (K. Smorigino „Dainelė apie užtrauktuką” arba „Žiemos dainelė”, „Kalėdos”; G. Storpirščio „Dramblys nori Dangaus”, A. Kulikausko „Avelė iš mūsų lovelės” ir kt.)
Jo ištikimybę poezijai labai gražiai iliustruoja ir eilutės iš esė „Poezija yra pavasaris”: Tie, kurie yra bent kartą patyrę (…) įtampą rašydami ar skaitydami gerą eilėraštį, žino, kokia užkrečianti, kokia kankinanti, pavojinga ir narkotizuojanti yra šita būsena. Kaip norisi į ją sugrįžti ir kaip nelengva tai padaryti. Kiek metų savyje reikia ugdyti „sveiko proto” požiūriu visiškai nereikalingas, nepraktiškas ir realiame gyvenime nepritaikomas savybes: jautrumą, subtilumą, nepasitenkinimą savimi, niuansuotą percepciją, vidinio balso ir vidinės pastangos būseną. Tam, kad akimirkai atsidurtum ties poezijos ir realybės riba – tokia nestabilia, tokia neapčiuopiama, nuo kurios taip lengva nuslysti į banalybės akivarus, proto konstrukcijų brūzgynus ir sentimantalumo šiukšlynus. (Kn. „Knyga nei kitaip”, 2008, p. 67-68).
Enciklopediniuose žinynuose nurodoma, jog L. Degėsio poezijos centrinė tema – meilė, ilgesys, melancholiška nuotaikų sklaida, romatiška neapibrėžto laukimo būsena, nostalgiški prisiminimai. Vėlyvesnėje kūryboje atsiranda ironijos, jausminga kalbėsena perkertama rupesniu žodžiu.
Belieka pridurti, kad L. Degėsys dar ir filosofas. Labiau praktikas (tas ryšku visoje jo kūryboje), nei teoretikas, filosofijos žinias peruodantis savo studentams.