Rugpjūčio 19 d. Anykščių r.sav. L. ir St. Didžiulių viešojoje bibliotekoje ( Vyskupo skv. 1) dalyvaus šie poetai:
Mantas Balakauskas, jaunosios kartos lietuvių poetas, gimęs 1989 metais. Nors poezijos skaitytojai autorių seniai yra įsidėmėję iš publikacijų kultūros spaudoje, almanachuose, skaitymų viešuosiuose renginiuose, tačiau tik šiemet išleista pirmoji jo eilėraščių knygą „Roma”.
Tai – vienas ryškiausių ir įdomiausių jaunųjų lietuvių poetų. Jo kūryba intriguoja, sukelia minčių sumaištį, užduoda ne vieną klausimą, į kurį atsakymo verta ieškoti pasineriant kartu su autoriumi į sodrias jo kūrybos lankas. Pristatant Manto „Romą” (beje, tai ne moters vardas), leidėjai anotacijoje būsimam skaitytojui, aiškindami kas yra Roma M. Balakausko kūryboje, parašė ir tokį sakinį, jog tai „nepakartojamo grožio, t. y. poezijos, sklindančios vaizdais, žodžiais ir nuojautomis, besislepiančios pasaulio kultūros grynuoliuose ir (tyčia ar netyčia) vulgarizuotoje kalboje.” (žr. knygos „Roma”, V. „Versus aureus” anotaciją LXIII puslapyje). Belieka patvirtinti, kad tai – tikrai ne reklaminis sakinys, o žinančių ir išmanančių žmonių objektyvus Manto Balakausko kūrybos apibūdinimas. Kiekvienas, labiau skaitantis poeziją, drąsiai tai gali patvirtinti.
Ernestas Noreika, tos pačios, kaip ir Mantas, kartos atstovas, gimęs 1989 m. liepą. Kurį laiką nešiojęs dredus, pastaraisiais metais jų atsisakė, bet vis nesiliauja skaitytojo klampinęs į savo kūrybos draustinius. Į juos patekti, ypatingo leidimo nereikia, belieka turėti pakantumą išdirbtai estetikai, sodriems vaizdiniams ir gebėjimui žaisti poezija bei ją naudingai panaudoti savo reikmėms.
Už pirmąją knygą „Povų ežeras”, išleistą 2012 metais (leidėjas „Naujosios Romuvos” fondas), autorius, kaip už geriausią tų metų pirmąją knygą buvo apdovanotas prestižinę Zigmo Gėlės premija. Antroji poeto knyga „Andalūzijos šuo” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pakeliui pas skaitytojus. (Sklaido neoficiali informacija, kad „Purpuriniam vakarui” bus jau atspausdinta). Įdėmesnis skaitytojas tarp šių dvejų Ernesto knygų, jeigu ieškos, tai ras skirtumų, bet esminis dalykas, kas E. Noreikos kūryboje nesikeičia – tai estetinis pasigardžiavimas, pasigerėjimas tiek akiai, tiek savai minčiai.
Nors pristatant Ernestą kaip poetą dažniausiai vengiama pasakyti, jog jis ir vienas žymiausių Lietuvos reperių, bet šį kartą nesusiturėsiu – taip, jis yra ir reperis BEETA_Nr. 1. Anot prisistatymo viename iš socialinių tinklų, Ernestas žvelgia į pasaulį iš įvairiausių žiūros taškų. Nevengiantis į viską pažiūrėti per aprūkusį stiklą, už kurio tikisi rasti bent lašą šviesos.Turėta labiau omenyje repas, bet tinka ir jo poezijai…
Vainius Bakas – iš visų jaunųjų poetų išsiskiria ne tik produktyvumu, bet ir ištikimybe poetinei tradicijai, klasikiniam rimavimui ir, be abejonės, kūrybos produktyvumu. Šis, 27-rių poetas, gimęs Ukmergėje, dar mokydamasis tenykštėje „Šilo” gimnazijoje, išleido pirmąją savo kūrybos knygelę „Lietaus spalvos”. Šiandien Vainius – keturių poezijos knygų autorius (naujausia, „Kaštonų tonai”, šiemet išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos). Už kūrybą, tiek jaunųjų, tiek ir kitokiuose konkursuose, pelnęs ne vieną apdovanojimą. Tai – poetas iš prigimties, kurį stebint iš šalies, atrodo, kad jo gyvenime vien poezija ir tik poezija… Tačiau „vis mokaus į poeziją žiūrėti/ tarsi į vėją – paprastai ir pro pirštus,/ pro kiaurą maišą, pro žvaigždynų rėtį,/ pro ryto kylančius ūkus tirštus,/pro buto langą ir pro kairį petį,/ ir ima man spindėt visi daiktai,/ ir vis kalbu turbūt apie tą patį – / turbūt kaip ir kievienas – savitai” (autorinis įrašas ant trečiosios V. Bako eilėraščių knygos „Kas vėjo – vėjui” viršelio). Beje, tas kalbėjimas – išliekantis…