Pristatome parodos, kuri bus atidaryta Anykščių menų inkubatoriuje rugpjūčio 17 dieną, 15:00, autorę – Viją Valeriją Tarabildienę.
Gimė 1942 m., dailininkė tapytoja, grafikė.
1967 m. baigė Vilniaus dailės institutą, Tapybos fakultete įsigydama freskos-mozaikos dailininkės specialybę. 1998 m. dėsto akvarelinę tapybą Dizaino mokymo centre, Vilniuje. Nuo 1980 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 1992–2001 m. grupės „Aqua 12“ narė, nuo 2001 m. grupės „A“ narė.
Nuo 1968 m. dalyvauja daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje. Akvareles lieja gamtos, religinėmis, liaudiškomis ir. kt. temomis. 1973–1989 m. sukūrė per 20 sieninės tapybos darbų architektūroje. Darbų turi Vilniaus dailės muziejus, Žemaičių dailės muziejus, Vilniaus dailės akademijos muziejus, Paryžiaus universiteto biblioteka, jų yra privačiose kolekcijose JAV, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Norvegijoje, Švedijoje, PAR, Kanadoje.
Dailininkė surengusi kelias dešimtis personalinių, bei dalyvavusi grupinėse parodose. Pelniusi ne vieną prestižinį apdovanojimą.
Pasak dailininkės, rašytojos Jolantos Sereikaitės, „Vija Tarabildienė kuria mitologinį pasaulį ne tik savo vaizduotėje, bet ir renka medžiagą, domisi materialiu mūsų tautos paveldu, archeologiniais paminklais, fiksuoja atskirus segmentus piešiniuose. (…) Nors menininkės vaizduojamą pasaulį daugeliu atveju sudaro ne žmonės, bet jų sukurti artefaktai, lyg užsimindami apie žmogų, kuris gana abstraktus, kaip apie ženklą, apie jį pranešdama per jo sukurtus daiktus, kurie, regis, sukasi kažkokiame užburtame besikartojančiame laiko cikle. Paveiksluose nematome buities detalių, tik kai kur atsiranda žvejų tinklų ar kitų, perkeliančių mus į kitokį laiką, daiktų, romantizuotas ir paslaptingas erdvių skambėjimas, amžinojo grožio ženklų, kurie tirpsta, išsilieja (…)”
Pati dailininkė apie save ir savo kūrybą:
„Savo darbais teigiu gyvenimą, kad ir koks sunkus ir prieštaringas jis yra.”
„Daugelyje mano darbų yra daug balto. Kai tapau, mano pasąmonėje įvaizdžiai išnyra baltoj erdvėj iš giluminio amžių sluoksnio arba išnykstantys toj erdvėj, dar šiuo metu egzistuojantys. Visa tai perteikiu plokštumoj. Akvarelės dėka baltą popierių paverčiu balta spalva, balta erdve.”